Bet... per daug arti širdies dar vasaros naktys, kurias išgyvenau. Neramios, aikštingos ir jautrios. Svaigios, kankinančios ir juoku aidinčios. Kai neblaivias paslaptis pasičiumpa Nemuno srovė, o viltis išgraibsto tekanti saulė. Kai saulę sutinki su visais ir nesvarbu kur, nes visur smagu. Ir vainikai nupinti. Ir supynės išjudintos. Žolės išsėdėtos. Lietus surinktas. Ir vietos aplankytos. Žmonės apkabinti. Rasa išbraidyta. Daug kas pasakyta. Daug kas nutylėta. Nes kartais taip nutinka, kad kuo aikštingesnis ir triukšmingesnis žmogus esi, tuo prasčiau jausmus moki reikšti. Kad ir kaip jautru retkarčiais būna, per mažai žodžių ištari, jog suprastų tie, kuriems reikia. Ir čia tai jau mano bėda.
Ir tikrai, vasara dar spardosi, tik jau ne tam krašte aš pati sparnus pakėlusi esu.
Sveika sugrįžusi į 14 aukštą, Rasa. Iki, vasaros neatsakingume.
Aš daug keistų draugų turiu ir būtent todėl juos labai myliu.
O kur dar vienas opus klausimas, verdantis savuose kraštuose. Kiek metų prireiks, kad jį išspręsčiau. Nors ką čia. Viena to niekada nepadarysiu. Ir ne todėl, kad būčiau silpna. Aš juk nesu tokia! [???] ---
žmonės šypsosi, kartais taip būna ir gerai, kad taip būna.
ar meilė ir neapykanta nėra vienas ir tas pats?
kiek bendro turi aistra ir moralinis skausmas?
ar galima sapnus vadinti moderniais ir išėjusiais iš mados?
ar pienas tikrai padeda nuo nemigos?
*
*
*
labanakt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą