personažas neieško autoriaus. personažas ieško savo kūrinio.

kartais jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau negyvenamoj saloj. ir būčiau kažin kokio, niekaip vieno žanro ir literatūrinės srovės nesurandančio kūrinio personažas. gyvenimas verda. kunkuliuoja. mainosi jo spalvos, kvapai bei garsai. bet tai niekaip nepaliečia manęs. visko tiek daug ir tas viskas praktiškai niekaip nesusisieja su manimi. kartais kyla mintis, kiek iš tiesų aš egzistuoju. ar aš tikrai esu čia. ar man tikrai reikia būti čia. taip, prasideda egzistencializmas. ruduo be to niekaip neišsivers. būna taip, kad nesuvokiu savo buvimo vienur ar kitur prasmės... būna, kad visko tiek daug nesuvokiu... atsiduriu absurdo pjesėje. rodos, trankausi į kambario sienas ir niekaip nepajėgiu savęs įtikinti, kad man skauda ir gana, GANA... GANA!!! bet vis trankausi. ir liūdniausia, kad niekas nemato, niekas negirdi, kaip kiekvieną sykį dusliai krentu ant grindų ir vėl stojuosi. Baisiausia, kad visur pilna žmonių, o niekas nemato. Ir kodėl? kodėl?! ir galiausiai nusikamavusi, paklaikusiu žvilgsniu, akivaizdžiai bemiegių iškamuota lipu lauk iš absurdo pjesės ir vėl kupina vilties rangausi it kirminas pirmyn. tikiuosi, kad pagaliau, pagaliau surasiu savo gyvenimą, kurio iš po akių niekas nenugvelbs ir kuris dar nėra išnaudotas... ir staiga priešais akis poezija, kuri išmoko mane, jog į sienas trankytis - skauda. kad aš čia, nes taip turi būti... ir vos tik... vos tik išmokstu vieną posmą mintinai. viskas... baigiasi poezija. atsiranda tragedija. komedija. tragikomedija...ak. ak. ak! įsiveliu kelioms dienoms į detektyvą, ieškau savų kriminalų bei įrodymų...o tuomet vėl... vėl tas pats egzistencializmas. vėl ruduo. visur. nesvarbu, kad kartais saulė paširdžius kutena... bet jeigu taip, tai aš ir vėl galiu daužyti galvą sienon...
ir šiandien. tikrai taip.

ir labai daug jausmo išgyventa. ir labai daug jausmo neapsakyta.
ir kartais būna tokių, kurie taip labai labai labai šypsosi. o kai užsidaro kambary jie taip labai labai labai nesišypso.