jis jau čia.
jis jau čia.
jis jaučia.
jis jaučiamas.
jis...
taip, jis - elegantiškai liūdnas ir skaudžiai vienišas RUDUO jau čia. Negaliu peikti - gražus vyriškis, bet kasmet vis labiau ir labiau įskaudinantis mane.
*
o JI dar buvo čia. Dar visai neseniai. Bet jau sudie jai. Jai - vasarai. Ir dar taip simboliškai išlydėta. Ir pamojuota ties traukinio bėgiais. Ir su žmonėmis apsikabinta prieš Rudeniui įplaukiant. O ji buvo nuostabi. Ji buvo pilna. Ji buvo linksma. Išgyventa šalia tiek skirtingų ir jau tikrai mylimų žmonių. Tiek visko. Apie daug aš jau rašiau. Bet kiek daug dar buvo. Niekada tiek daug man neduodavo rugpjūtis. Metai iš metų tai būdavo bene nuobodžiausias mėnuo. Tik ne šį sykį!  Tiek žmonių, tiek naktų, tiek darbų, tiek nemigos, tiek žodžių, kivirčų, svaičiojimų, apsikabinimų, tiek juoko, ašarų, buvimo kartu, šokių, žvaigždžių, pokalbių, žvilgsnių, pojūčių... Visko. Ir saulė, ir lietus, ir rūkas, gaivūs rytai, vėsios naktys, didelės balos ir rasos nusėta žolė. Ir nereikia būti sumautu idealistu ar romantiku, kad praėjus šiek tiek laiko suvoktum, jog viskas, kas nutiko, mus suartino. Ir aš Jus myliu.

*Nes ir Kiškiai, ir Trakai, ir gatvės, ir baras, ir universitetas, ir viiiiissssskas...
***
aš kaip visada - galvoju gražiau, negu parašau.