vietoje to, kad redaguočiau tekstą taršau Albert Camus "Užrašų knygelių" I-ąją dalį. Tai it patarimų knyga. Kiekvieną kartą randu ką nors sau. Savo nuotaikai, emocijoms, prisiminimams, fiziniams potyriams. Gyvenimo vedlys. 

Šiandienai:

"Nerašytumėte tiek daug apie vienatvę, jeigu mokėtumėte išgauti iš jos maksimumą."

ir dievaži! Šiandien kaip tik apie tai ir galvojau, kad balažin kiek milijonų minučių praleidau nelemtiems vienatvės klausimams ir savo būties prasmės ieškojimams. Kiek dienų ieškojau savo proto, savo stabilumo ir kokių dar klausimų prisigalvodavau, kai dabar man pats ponas Albertas atsakė. Ir tai tikrai nereiškia, kad turiu mažiau rašyti. Tiesiog, aš tikriausiai vis dar neišmokau savęs išnaudoti iki paskutinio lašo. Bėgu. Bėgu, pamatau finišą ir sustoju. Sustoju tuo metu, kai reikia bėgti dar greičiau! Taigi. Pirmyn maksimalizmo link, draugai! Pirmyn į įtampos zoną!

Dabar pats tinkamiausias metas tam. 

Ir dar. Turbūt, kad čia dar to nerašiau, tai numesiu intertekstualumo kortą.

Taigi, pamenu, kai buvo sesija. Kamavausi ties vakarų literatūros egzamino konspektais. Paskutinę naktį, kaip ir visuomet tokiais atvejais, roviausi plaukus nuo galvos, kai tuo metu parke kažkas itin nuostabiai virpino gitarų stygas ir traukė A.Mamontovo dainas. O aš tik apsidairyt į balkoną išeidavau. Ir vis klupdavau ties simbolizmu bei modernizmu. Galiausiai pamačiusi, kad lauke jau šviesu, suvokiau, kad reikia bent valandą priglausti galvą prie pagalvės. Susidėjau konspektus į gražią krūvą (tikrai ne krūvelę) ir už akių kažkaip užkliuvo knygos "Svetimas" analizė ir Alberto Camiu gyvenimo faktai. Bet nieko reikšmingo. Atsiguliau. Užsimerkiau. Ir regiu. Priešais mane ateina nuostabus, kostiumuotas vyriškis, tarp dantų įsikandęs cigaretę. Iš viršuje esančios švarko kišenės kyšo du bilietai. Prieina. Tyli. O aš matau, kad tai traukinio bilietai. Tuomet pradedu savo monologą, kuriuo mėginu Albertą atkalbėti nuo kelionės į traukinių stotį. Pasakoju, jog tas automobilis užkeiktas, kad jis tikrai veža į pražūtį. O tas vyras numeta cigaretę, prisidega kitą, apsisuka ir nuslenka automobilio link.

Taip, aš sapnavau Albertą Camiu. Gaila, per egzaminą neišsitraukiau bilieto apie jį. Būtų buvę įdomu.

Bet dar ir dabar prisiminus šį sapną, kūnu nubėga šiurpuliukai. Natūralu, juk literatė susapnavo rašytoją.

*

šypsokimės.

juk tik taip reikia pradėti naują savaitę.

*

...šio vakaro daina. labai.