visus liūtus veju iš širdies. uždarau duris. su sklende. ir bėgu. tik dar nesuprantu - ar lauk, ar vidun. kol kas tik bėgu. o visur vien tik realybė. tikrovė suvalgo visus sapnus. bėgu. užkliudau. pabyra prisiminimai. renku, renku, renku. atsistoju ir vėl bėgu. nežinau nei krypties, nepažįstu kelio. tik veidai mainosi. metų laikai keičiasi. o aš vis bėgu. ir matau tiek daug. matau, kaip žmonės matuojasi kaukes. matau, kaip žmonės myli. kaip vargšes mergaites pravirkdo akordai. matau, kaip kažkam linksta keliai. matau - pyksta. matau, kaip įžeidžiai ir skaudina.daug matau. ir niekaip nesuvokiu, kur išoriniai veiksmai, o kas vyksta mano viduje. galbūt ta mergaitė, tai aš. galbūt man linksta keliai. ar mane skaudina? o gal aš? o gal tai tik atoveiksmis? ir kodėl realybė? o gal kaip tik tai sapnas. trapus ir neapčiuopiamas dejavu. bet aš vis bėgu. ir veju liūtus iš širdies. kartoju magiškus žodžius. ne. nevaikštau aplink katilą. raganauju. savaip.

Ir kartais skauda. Iki ašarų. Lyg širdį pjautų. Bet visuomet yra tų, kurie būna šalia. Ir to gana.  O kartais trūksta kažko dar. Tik nesugebu iškristalizuoti tų sąvokų. Turbūt dėl to, kad pasimetu sapne.