nudunda
Tavo lūpose
vanduo,
iš tamsių ežerų
varvantis,
rausvais
karoliais krintantis.
išbyra
iš Tavo akių
mėlynas
melas,
be žodžių,
balsu
ištartų.
grakščiai
plaukuose
žaidžiančios
snaigės,
čia-
Tavo sruogose
svetimų
moterų,
nulakuotų
nagų,
baletas
kraupus.
Tavo rankose
žydinčios
gėlės,
man nepažįstamos,
niekada
mano palangėj
nepražydusios.
Tavo pėdos,
naktys
ir
svetimas patalas,
čia Tu braižai
vienkartines
mandalas.
vakar lijo,
išdegus žolė
tikėjosi
gimti iš naujo...
tik ji nežinojo
kiek daug
dar snaigių
kris ant
žalio
kraujo.
Ir vėl,
po tiek valandų,
Tu sakai -
pažiūrėk
kaip erotiškai
leidžiasi snaigės,
tu nematai -
jos krisdamos
virsta
į balą.
todėl man
ir
primena
mano kasnakt
supilamą
salą.
iš minčių
neišlipus,
į košmarus
rangaus.
pasimetus tarp
knygų
eilučių,
isteriškai juoksiuos...-
gal tau?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą