nubarstyti karoliais:
sutrūkusiais,
nesuvertais...
šiaurės vėjas
siūlais mojuoja,
talžo
ir pjausto rankas
esantiems.
liūdnas pastatas
nulydi
praeivius -
visus, kurie
paliečia,
atsitrenkia į
tamsią ir pilką,
gruntuotą
jo sieną.
o jis
baugščiai ir
beviltiškai
šaukiasi
išganymo.
tik mažos rankos
skrupulingai
maldai sudėtos...
dar nykiai
nuodėmės alsuoja
į tamsą atsimuša,
ir tavo atminty
subanguoja.
o klausykloj visos
vietos
užimtos.
taip ir vėl lieka
tik matiniai
stogai...
tokie
dirbtiniai ir tik
slidžiais,
blizgiais varvekliais
papuošti,
dar pilkos sienos,
be išrišimo,
supančiotos karolių,
vienadienių
snaigių
negrabiai surištų.
tai mes-
maži Sizifai
į
savo kalną
prakaituojam
lipdami...
---
(skiriama gyvenimo siekiams)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą