po tokių naktų supranti, kad nė velnio tu nenori, jog sugrįžtų dienos. tos tokios. tokios, pritvinkusios rutinos, kasdieniškų klausimų, nuobodžių baimių, komforto ir visko, kas taip nuobodu. įprasta. va taip. viskas bėgo ir prabėgo. kaip minėjau sukosi, sukosi, sukosi ir ĮSUKO. giliai. su požeminiais kanalais. požeminiais slėniais. niekam nematomomis salelėmis. sustojimais. atokvėpiais. ir tai - nuostabu.
ir vis gi. niekada nesakyk niekada. nes taip jau nutinka, kad kai pasižadi sau kažin ką, tai būtinai sulūžta visi prisiekinėjimai. ir ką aš noriu pasakyti tuo? noriu pasakyti tik tiek, kad tai nuostabu. nuostabu kartais apgauti save. išsisukti, praslysti ir sužaisti. ir žaidimai, ir džiaugsmai, ir veiksmai, ir viskaaaaas.
aš tokia tuščiai pilna.
aš tokia keistai keista, kad galų gale pradedu suvokti viso to priežastį. reikia pamiegoti. o kad naktys nesibaigtų, reikia tiesiog bėgti pirmyn ir kartais palaukti saulėtekio. va taip.
labanakt. išsivalau smegenis. ryt bus kiek kitaip. nors norėčiau, kad viskas liktų taip pat. bet gi laikas nestovi vietoje. nors... gal ir nėra tai jau taip blogai.
*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą