lubinus pievoj skinu
ir
meluoju, meluoju, meluoju -
ne sau.
desperatiškai cigaretę rūkau,
knygos puslapius vartau
ir
rėkiu, rėkiu, rėkiu -
ne sau.
be agonijos žaidimą žaidžiu:
smilkaluose šoku,
balkone,
paryčių nubučiuota
tapau, tapau, tapau -
sau.
ir tolyn
nulydžiu dar vieną
traukinį.
be keleivių,
kupinų prisiminimų.
tuščias ir slogus
traukinys -
ne man.
viskas paprasta. elementaru. ir už jokio egzistencializmo kabintis čia nereikia. čia kaip siūlų kamuolys, su kuriuo žaidžia katė. Jeigu noriu su tuo siūlu sulopyti bent vienas kelnes, pats metas atimti jį iš katės.
miau.
ir kam mes laikome daiktus, kurie mums yra nereikalingi? Kam juos kaupiame, didžiuojamės it trofėjais, kartais naudojame net tuomet, kai mums jų nereikia? Teisingai, juos reikia išmesti, sunaikinti, išbraukti, ištrinti, sudaužyti, sulaužyti... susitvarkiau stalčius. ir ne tik.
gyvenimas tęsiasi skaityklose. rytoj dar viena, tokia pati diena. prasminga ir pavasariška. su kavos puodeliu ryte. kavos puodeliu skaitykloje. šypsenomis kiemeliuose.
.
.
.
o dabar prieš akis DAR viena ilga mokymosi naktis. mokymosi...
.
.
.
ir daina, kurią kažkada jau kėliau, bet ji čia taip milijoną kartų į temą.
sesijų/ balkonų/ mano buvimo tuščiam kambary daina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą