dabar tokia ta literatūra. Neišdegs jeigu rašysi apie merginą, siuvinėjančią ir verkiančia širdimi laukiančią vaikino, kuris kažin kada jai pamerkė akį daržovių turguje. Dabar mes duodamės po knygas, naršome, taršome puslapius ir ieškome merginos, neišplaukiančios iš vyno upės ir neišnyrančios iš cigarečių dūmų, kuri kamuotųsi dėl padarytų klaidų, dėl per dideliais žingsniais žygiuotų vakarų ir rytų, kurie prasideda dvokiančioje, svetimoje lovoje, ant nepatogios pagalvės. Dabar tokios knygos, kuriose ne tik vaikinai būna įžūlūs ir mėgstantys skaudinti menininkai ar veltėdžiai. Dabar skaitome. Matome. Regime. Kitaip.
Iš kokių planetų mes iškritome? Viskas vartosi pirmyn arba atgal, bet visada priešingomis pusėmis. Dabar tokios knygos. Tokios raidės. literatūra. O gal ne tik jos?
Kada išsitrynė riba tarp realybės ir literatūros?
Oi, o ji buvo?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą