žiemos koliažai, žmonės, išpažintys. Arba - "karalius be drabužių!"

šitas mintis savyje nešiojausi gerą kelio gabalą. pirmyn - atgal. iš darbo, į darbą. perkant bandeles ir litus verčiant eurais. kone kas savaitę pasimatant su gydytojais, varstant įvairiausias duris, šokant keisčiausiais momentais, nemiegant naktimis, pėsčiomis einant į darbą, vartantis šeštadieninėje lovoje su kavos puodeliu, kalbant išprotėjusiems taksistams ir stovint netikėtoje gruodžio nakties liūtyje, kai smegenyse dėliojasi keisti, beveik nepažintų, bet patrauklių žmonių sakiniai, šypsenos, prisilietimai. šitos mintys ir visi išgyvenimai, buvę nuo paskutinio įrašo, mane persekioja, su manimi miega ir kartais neleidžia nieko pasakyti garsiai. pastaruoju metu vis dažniau norisi būti savyje. toje tyloje ir veikiausiai labiausiai pažįstamoje erdvėje. atėjusi žiema manyje įneša stebėtojo personažą. tampu charakteriu, kuris gali sukonspektuoti judesius ir posakius, surinkti idealią kolekciją žmonių detalių. rašyti savas interpretacijas kiekvienam įkritusiam sakiniui, prisilietimui, žvilgsniui. o prasidėjo viskas labai paprastai - nuo minusinės temperatūros ir iš spintų ištemptų leopardinių raštų kailių, kvailai nederančių prie plonyčių pėdkelnių. kailiai stotelėse ir kylantys iškvepiamo šilto oro garai. vaikai svaido petardas, kitaip pakvimpa cigaretės dūmas, o visi pyksta neva prastas oras, nepaisant to ar lija, ar sninga. bet iš tiesų, visi pyksta, nes temsta anksti, aš manau, kad tai ir yra elementariausias paaiškinimas - kaip labai mums trūksta šviesos. žmonės kovoja dėl kiekvienos užuovėjos stotelėse, tarsi tai būtų paskutinė vieta į išsigelbėjimo kelionę. žmonės įlipa susigūžę į autobusus, nepaisant to, kad langai taip ir nepiešia tų šalčio raštų, o durys dar nesunkiai veriasi nuo pakibusių sušalusio vandens klijų, bet jie vis tiek gūžiasi link transporto priemonės radiatorių, link kitų tokių pačių. jie kvėpuoja į kaktas vieni kitiems ir tikisi, kad tas teoriškas šaltis netrukus baigsis. raudoni žandai išduoda apie tai, kaip jie visur skuba. kartais liūdna vien nuo šios minties. o aš vis mąstau kita kryptimi. juk dabar toks metas, kai pakvimpa sodresniais kvepalais, kurie geriasi į vilnonius audinius, prie kurių tinka ir barzdos. iš tiesų, žiema yra bene logiškiausias metas auginti barzdas. dabar toks metas, kai dera raštai ir kepurės prie nupustytų kelių. o vakarais miesto lempos būna tokios geltonos, geltonos. kartais pati pradedu tikėti, kad kažkas žiemos laikotarpiui persuka gražesnes - tokias tįstančio medaus spalvos. man atrodo, kad ir meilė žiemą būna gražesnė, nenuvalkiota to palaidūno, hormonus keliančio pavasario. nežinau ar taip yra, bet manau, kad žiemą žmonės myli nuoširdžiau, nes tada iš tiesų dalinasi šiluma ir dažniau laikosi už rankų, nes neprakaituoja delnai.

žiema praeis, bus pavasaris. viskas bus savu laiku. ir tie, kurie liūdi bus laimingi. ir tie, kurie kažkur vargsta, galiausiai nusimes naštas. juk viskas keičiasi. apie pastovumo nebuvimą net nesinori galvoti. todėl kartais paprasčiausias pasirinkimas - turėti šį momentą, nes tokio daugiau nebebus.

---

kartais norisi čia parašyti tokį pilnai tuščią dienoraštinį pasakojimą, kuris būtų priskalautas mano paprasčiausių kasdienybės istorijų. piktų klientų. išprotėjusių klientų. kasdienio tų dviejų stotelių kelio. kartais norisi prirašyti milijonus žodžių apie namų jaukumą. apie eglutės puošimo ceremonijas. orkaitės kvapus. nepaliaujamą laukimą ir norą sugrįžti į mokslus. apie paprastume slypėjusį švenčių stebuklą. galėčiau pasakoti kokia visiškai keisčiausia sausio 1oji, buvusi priimamajame. apie tai, kaip yra pakantumas ir ištikimybė bute. apie savo silpnybes. ir žinoma, apie visas tas mano keisčiausias, jautriausias egzistencines mintis. tik taip kitaip viskas dėliojasi pastaruoju metu, kad nesidalinti tampa lengviau. 

'14 - apie praėjusius metus nedaug čia pasakojau. bet juk taip ir nėra ką. visi momentai, akimirkos, garso takeliai, skambiausios naktys užfiksuotos. belieka suvesti galus apie mažąsias pergales, apie naujus tikslus, apie siekiamybes.

----

vakar numirė Nyka Niliūnas, nežinau kodėl, bet labai norėjosi tai užfiksuoti čia. jis - vienas iš TŲ, esančių mano mylimiausių trijulėje - studijų metais nuvartytų, nuskaitytų ir kiekvieną kartą naujai pamilstamų.

Man miegančiam vienam kažkas suriko: – Kelkis!
Ir aš radau pavasarį su vėju vaikštant po namus.
Šiandien esu aš dar labiau išalkęs;
Laukai pavasariu jau dvelkia,
Bet tu nesikeli... Ir aš dainuot imu. 

[a.n.n.]

sužinojusi tą naujieną, vakar ilgai gulėjau, žiūrėjau į lubas ir klajojau po studijų metus. kol galiausiai pradėjau žiūrėti senas nuotraukas ir čia atkapsčiau save jauną ir ambicingą. 

labai juokiuosi žiūrėdama į šitą nuotrauką, nes prisimenu kokia tuo metu buvau pašėlus, nuoširdžiai pametusi galvą ir kiek daug išprotėjusių dalykų, veiksmo tilpdavo mano paroje. bendrabučio kambarys su plakatais, pripieštomis sienomis, didžiomis datomis, kurios įamžintos ant tapetų, kambarys visas toks - prikrautas daiktų, o ant stalo dar ir gyvas Ryčka, nardantis akvariumėly. po diplomų teikimo užsilikusi paskutinė gėlių puokštė. ir akyse visiškai neatsispindi nežinomybė. tądien sužinojau, kad įstojau į abi magistrantūras, taip labai nežinojau ką daryti, kad atsidariau vyno butelį ir piešiau. visą naktį klausiau dvi, tas pačias Kino dainas, rūkiau balkone ir skaičiau Kafką. ir rašau dabar visa tai, nes taip ilgiuosi to laiko, tos laisvės, tos paros laisvumo ir gyvenimo ne rėmuose. būna rytų, kad atsikeliu ir noriu būti ta moterimi, kuri eina į darbą ir būna pasitempusi, bet būna rytų, kai norėčiau nenusukti į tą stiklinį pastatą, o nuvažiuoti toliau - tuose vėsiuose labirintuose paklaidžioti, su pilna kuprine knygų, dviem šalikais ir nesijausti daranti nusikaltimą, kad esu su sunkiais batais ar nešukuotais plaukais. noriu ir vėl žinoti kaip perkimštame troleibuse skaityti knygas. kartais prisimenu kaip viskas buvo paprasta, kai išdrįsdavau pakalbinti gatvės šlavėjus parke, į universitetą ateiti pilnomis kišenėmis kaštonų, per laisvą paskaitą ekspromtu pasidaryti tatuiruotę, filologyno kieme rūkyti su kunigaikščiu ar narstyti studentiškai paprastus gyvenimo klausimus orientalistų kiemo užkampy, o istorikų kiemely žiūrėti į dailius vyrus. vidury savaitės išgėrus varniukų, turėjom drąsos lipti ant bix'ų senos padainuot. paryčiais lipdavom laiptais į 14 aukštą ir kitą dieną juokdavomės skaitykloje, nes gi kursiniai rašomi tik ten.
ir vis dar aš tokia esu. o visa kita, kas yra, tai tik kaukės, slapyvardžiai, karnavaliniai blizgučiai ir darbiniam telefone, piktuose žmonėse pametamas 'aš'.

trumpai pasipasakoju taip, nes kartais taip būna, kad ne visiems atrašau kaip gyvenu. ne visus emeilus perskaitau. ne visose žinutėse randu teisingus savo atsakymus. nes kartais geriau kalbėti vieną kartą garsiai, bet ne šešis tyliai. ir vis tiek, rodos, tik sau.

dar pasakoju ir apie savo muziką:

1.

2. vakariniai garso takeliai:

3. per paskutinę savaitę nuklausyta iki mintinai žinomų žodžių:

4. o čia - "Shameless" 4 sezono pabaiga. retai kada serialas gerėja su sezonais. visiškai iki ašarų ir keletą kartų atsukti verčianti dalis:

5. pabaigai -

keista, bet dabar viskas čia skamba per daug liūdnai, melancholiškai, bet ne taip reikėjo skaityti. gali būti, kad suklydote pasirinkdami ne tą skaitovo toną.

*labanakt.