Iškritę į nežinią,
papuolėm į kosmosą.
žvaigždžių dulkėse atsispyrę,
patys tapom mitais.
pasileidom į
Odisėjo keliones,
Heraklio žygius,
nemariame Olimpe atsisėdom.
Išėję ir pakilę,
pelenus perbraukėm
auksiniais sparnais.
ir -
skrendam gražiausiais peizažais.
plyšauja vėjai plaukuos,
laukuose skamba
pavieniai,
padrikų,
nuskriaustų gyvenimo
ar kitų
numarintų
širdžių,
žmonių žodžiai -
negirdim.
Planetose
maišomės ir mes.
planetose dažnai plyšta
paklodės
ir kartais dūžta veidrodžiai.
planetose skamba
tikiu.
planetose ir kosmoso dulkėse,
kurias maišom su pelenais,
o juose kadaise sudegė
ir niekada neatgims -
bijau.
Šaltis kausto
bundantį miestą,
kurio viename iš atomų
miegi ir tu.
vėsiose antklodėse
guli svetimi kūnai,
o mintys -
lyg pegasai,
gimsta neužrašytomis dainomis
nesurinktais romanais
ir kyla.
laikomės,
nes skristi gali tik dviese -
liečiant kūną,
bučiuojant akiduobes
ir
nubundant kosmoso kelionėse.
labas rytas, skrendam.
2016 01 05, 04:07
https://www.youtube.com/watch?v=RvloMFBffn4
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą