raganų šokiai

sveikas, lietingasis vyriški - savaitgali!

Tau raganos šoka ritualinius šokius. Bučiuoja tave degančiomis lūpomis. Magiškai murkia ausin. Tuomet blizgina šluotas ir galiausiai skrenda ant kalno, renka žoles. Kad burtų. Kerėtų. Ir jos nebijo savo teismo ir mėgaujasi savąja prigimtimi. Klastūnės. Žaviosios moterys. Klostuotais sijonais jos verčiasi kūliais nuo kalno. Ir išsipina ilgus savo plaukus...

Ei, lietingasis savaitgali,

Patinki tu man toks. Tikrai, nuoširdžiai tau sakau. Kad ir kaip mėgčiau stebėti saulėlydžius iš savo ramaus slėnio, bet  karts nuo karto man patinka pilkoji ramybė. Mėgstu ramiai sūpuotis mintyse su nedorėliu lietum. Dykumų juk nereikia. Kad ir kaip bebūtų. Nuo dykumų gelia. Jos ardo. Rėžia. O vėtros pripila smėlio akyse. O tada negerai. Tada reikia gėlos. Tada reikia jausmo. Jausmo, kai jauti, jog ir vėl švaru... Iš pradžių. Ratu. Užburtu. Raganų šokis. Ir vėl. Girdi? Ir tam tikrai nebūtina ieškoti kažin kokio švento kalno. Retsykiais... 

 Ir dar kai kada pakanka smilkalo gūsio, alyvos šakelės... Kai tiek kvapų! O kai visi jie gydo! Jungia. Ir tada... - pilnatvė. Alfa ir Omega. Daugiau ar mažiau. Kvapai/kvepalai? visaip! Po tokių knygų, tokios mintys. O šiurpuliukai vis dar čia. Šiurena. Vaidenasi. Smelkias vidun...

Ir galiausiai, vienatvės neskauda. Kartais būna gerai ir taip. Ir smilkalas. Ir lietus. Ir vėjas. Ir muzika.

Ir pilna. pilna. pilna. 

*
*
*
mažieji pabėgimai.
trumpučiai sustojimai.
ir nesvarbu, nes galva pilna. ne kažin kokia kiaurymė visgi čia.
>>
"Raganauju –
ir ką kitą galėčiau veikti savaitgalį,
kai saulė nusileidžia,
kai pajuosta rožė,
kai delčia įsipjauna delne ir negyja?"
[Liūnė Sutema]
>>
kas būna, kai delčia įpjauna? O jei širdin? Ir tada vėl dykuma... Vėl lietūs... Vėl taip pat? Nereikia!
Gerai gi raganauti. Ir šokiai ritualiniai ar ne. Ant kalno ar ne. Vis tiek!
Mėgstu tave, lietingasis savaitgalis ir nesvarbu ragana aš ar ne...